Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus) – Lietuvoje dažnai sutinkamas aguoninių šeimos augalas, lengvai atpažįstamas iš geltonų žiedų ir nulaužus stiebą pasirodančių ryškiai oranžinių sulčių. Liaudies medicinoje ugniažolė geriausiai žinoma kaip priemonė karpoms šalinti, tačiau anksčiau ji taip pat buvo vartojama esant virškinimo, tulžies pūslės ir kitiems negalavimams.

Nepaisant ilgos vartojimo istorijos, ugniažolės negalima laikyti paprasta ir visiškai saugia vaistažole. Joje yra stipriai veikiančių medžiagų – alkaloidų, o geriamieji ugniažolės preparatai siejami su kepenų pažeidimo atvejais. Todėl šiuolaikinėje medicinoje į ugniažolę žiūrima gerokai atsargiau nei tradicinėje žolininkystėje.

Kaip atrodo ugniažolė?

Didžioji ugniažolė yra daugiametis žolinis augalas, paplitęs Europoje ir dalyje Azijos. Lietuvoje ją galima pamatyti soduose, patvoriuose, prie pastatų, pakelėse ir kitose pavėsingesnėse vietose.

Augalas dažniausiai užauga iki maždaug 30–80 cm aukščio. Jo lapai skiautėti, o žiedai nedideli, ryškiai geltoni. Tačiau lengviausiai ugniažolę atpažinti nulaužus jos stiebą ar lapą. Iš pažeistos augalo vietos išteka geltonai oranžinės pieniškos sultys. Būtent šios sultys liaudies medicinoje nuo seno naudojamos karpoms.

Kokias veikliąsias medžiagas turi ugniažolė?

Ugniažolės poveikį daugiausia lemia joje esantys izochinolino grupės alkaloidai. Alkaloidai – tai biologiškai aktyvios augalinės medžiagos, kurios net ir nedideliais kiekiais gali stipriai veikti žmogaus organizmą.

Ugniažolėje nustatyta daug skirtingų alkaloidų. Geriausiai žinomi:

chelidoninas;
cheleritrinas;
sanguinarinas;

Skirtingos šios medžiagos laboratoriniuose tyrimuose pasižymi įvairiu biologiniu poveikiu. Tiriamas jų poveikis mikroorganizmams, uždegiminiams procesams, lygiųjų raumenų susitraukimams ir ląstelių dauginimuisi. Kai kurie ugniažolės alkaloidai gali būti toksiški.

Kokia galima ugniažolės nauda?

Tradicinėje medicinoje ugniažolė naudota labai įvairiai.

Ji vartota esant:

karpoms ir kai kuriems kitiems odos pakitimams;
virškinimo sutrikimams;
pilvo spazmams;
tulžies pūslės ir tulžies takų negalavimams.

Šiuolaikiniai tyrimai patvirtina, kad ugniažolėje yra daug biologiškai aktyvių medžiagų. Tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis yra gerokai mažiau nei laboratorinių tyrimų. Todėl tradicinis augalo vartojimas neturėtų būti automatiškai laikomas moksliškai įrodytu gydymu.

Ugniažolė nuo karpų

Tai bene geriausiai žinomas ugniažolės panaudojimo būdas. Nulaužus šviežią augalo stiebą išsiskiriančiomis oranžinėmis sultimis tradiciškai tepamos karpos.

Ugniažolės sultyse esantys alkaloidai gali veikti odos ląsteles ir dirginti audinius. Manoma, kad būtent dėl šio poveikio ilgainiui gali būti pažeidžiamas karpos audinys.

Ar saugu ugniažole tepti karpas?

Ugniažolės sultys gali stipriai dirginti odą.

Jos gali sukelti:

paraudimą;
deginimą;
odos sudirginimą;
pūslių susidarymą;
kontaktinį dermatitą.

Todėl sulčių nereikėtų tepti ant sveikos odos, žaizdų ar gleivinių. Ypač svarbu ugniažole savarankiškai netepti darinių, dėl kurių diagnozės nesate tikri. Ne kiekvienas į karpą panašus odos darinys iš tiesų yra karpa.

Pigmentuotus, kraujuojančius, greitai didėjančius, keičiančius formą ar kitaip neįprastus odos darinius pirmiausia turėtų įvertinti gydytojas.

Ugniažolė ir virškinimo sistema

Europos tradicinėje medicinoje ugniažolės preparatai buvo vartojami esant įvairiems virškinimo sutrikimams.

Vienas iš galimų tokio vartojimo paaiškinimų – ugniažolėje esančių medžiagų poveikis lygiesiems raumenims.

Lygieji raumenys yra vidaus organų, pavyzdžiui, žarnyno ir tulžies takų, sienelėse. Jų susitraukimai gali būti susiję su spazminiu skausmu.

Laboratoriniuose tyrimuose kai kurios ugniažolės medžiagos pasižymėjo spazmus mažinančiu poveikiu. Dėl to ugniažolė tradiciškai naudota esant spazminiams virškinimo sistemos negalavimams.

Tačiau dėl galimo toksinio poveikio kepenims savarankiškai gerti ugniažolės arbatos, tinktūros ar kitų namuose pagamintų preparatų nerekomenduojama.

Ugniažolė ir tulžies išsiskyrimas

Ugniažolė tradiciškai laikyta augalu, galinčiu veikti tulžies sistemą.

Kai kurie eksperimentiniai duomenys rodo, kad jos sudėtyje esančios medžiagos gali veikti tulžies takų lygiuosius raumenis ir tulžies išsiskyrimą.

Dėl to seniau ugniažolė vartota esant tulžies pūslės ir tulžies takų negalavimams.

Tačiau nors augalas tradiciškai buvo vartojamas virškinimui ir kepenų bei tulžies sistemos veiklai, geriamieji ugniažolės preparatai patys gali pažeisti kepenis. Todėl kepenų ar tulžies pūslės ligų nereikėtų savarankiškai gydyti ugniažole.

Ar ugniažolė veikia bakterijas ir kitus mikroorganizmus?

Laboratoriniuose tyrimuose kai kurie ugniažolės alkaloidai pasižymi antibakteriniu ir kitokiu antimikrobiniu aktyvumu. Ypač daug dėmesio sulaukia sanguinarinas ir cheleritrinas.

Tačiau laboratorijoje nustatytas bakterijų augimo slopinimas dar nereiškia, kad ugniažolės preparatas gali išgydyti žmogaus bakterinę infekciją. Tam reikėtų klinikinių tyrimų, įrodančių ne tik veiksmingumą, bet ir saugumą.

Todėl ugniažolė neturėtų būti vartojama vietoje antibiotikų, kai gydytojas nustato bakterinę infekciją, kuriai reikalingas toks gydymas.

Ugniažolė ir vėžys

Kai kurie ugniažolės alkaloidai laboratorijoje gali veikti vėžines ląsteles, todėl ugniažolės poveikis navikams taip pat yra tyrinėjamas.

Internete dėl to galima rasti teiginių, kad ugniažolė „naikina vėžines ląsteles“. Toks teiginys yra klaidinantis. Medžiaga, kuri sunaikina vėžines ląsteles mėgintuvėlyje, nebūtinai gali saugiai ir veiksmingai gydyti žmogų. Koncentracija, reikalinga ląstelėms paveikti laboratorijoje, žmogaus organizmui gali būti toksiška.

Šiuo metu nėra pakankamai patikimų įrodymų, kad ugniažolė būtų veiksmingas savarankiškas vėžio gydymo būdas. Jos negalima vartoti vietoje gydytojo paskirto onkologinio gydymo.

Kodėl ugniažolė gali būti pavojinga kepenims?

Tai viena svarbiausių ugniažolės saugumo problemų. Medicinos literatūroje aprašyti kepenų pažeidimo atvejai, susiję su geriamaisiais ugniažolės preparatais.

Dažniausiai kepenų veikla pagerėdavo nutraukus preparato vartojimą. Tačiau toks poveikis reiškia, kad ugniažolės negalima vertinti kaip visiškai saugios kasdienės vaistažolės.

Vaistų ir augalinių preparatų sukeltas kepenų pažeidimas gali pasireikšti įvairiai.

Galimi požymiai:

neįprastas nuovargis;
pykinimas;
apetito sumažėjimas;
skausmas ar diskomfortas dešinėje viršutinėje pilvo dalyje;
patamsėjęs šlapimas;
pašviesėjusios išmatos;
odos arba akių baltymų pageltimas.

Atsiradus tokiems simptomams vartojant augalinį preparatą reikėtų jo nebevartoti ir kreiptis į gydytoją.

Ar galima gerti ugniažolės arbatą?

Nors liaudies medicinoje ugniažolės arbata buvo vartojama, šiais laikais toks savarankiškas vartojimas nėra geras pasirinkimas.

Pagrindinė problema – neprognozuojama veikliųjų alkaloidų dozė.

Namuose užplikytame augale nėra galimybės tiksliai žinoti, kiek chelidonino, sanguinarino ir kitų alkaloidų pateko į gėrimą. Be to, dėl aprašyto kepenų toksinio poveikio nėra pagrindo ugniažolės arbatą vartoti profilaktiškai ar „organizmo valymui”. Ypač klaidinga būtų manyti, kad ugniažolė valo kepenis. Priešingai – geriamieji jos preparatai yra siejami su kepenų pažeidimu.

Ugniažolės šalutinis poveikis

Šalutinis poveikis priklauso nuo vartojimo būdo.

Naudojant ugniažolę ant odos gali pasireikšti:

deginimas;
paraudimas;
niežėjimas;
odos uždegimas;
pūslelės.

Vartojant per burną gali atsirasti virškinimo sistemos sutrikimų, o svarbiausia rimta rizika yra galimas kepenų pažeidimas.

Kas neturėtų vartoti ugniažolės?

Geriamųjų ugniažolės preparatų ypač reikėtų vengti žmonėms, sergantiems kepenų ligomis arba turintiems padidėjusius kepenų fermentų rodiklius.

Dėl nepakankamų saugumo duomenų ugniažolės nerekomenduojama savarankiškai vartoti:

nėštumo metu;
žindymo laikotarpiu;
vaikams;
sergant kepenų ligomis;
vartojant kepenis galinčius veikti vaistus.

Jeigu vartojami receptiniai vaistai ar sergama lėtine liga, dėl bet kokio geriamojo ugniažolės preparato reikėtų pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Ugniažolė liaudies medicinoje ir šiuolaikinėje medicinoje

Ugniažolė yra geras pavyzdys, kodėl ilga vaistinio augalo vartojimo istorija nebūtinai reiškia, kad jo veiksmingumas ir saugumas yra gerai įrodyti.

Tradicinėje medicinoje ji buvo naudojama daugeliui skirtingų negalavimų – nuo karpų iki virškinimo ir tulžies pūslės sutrikimų.

Šiuolaikiniai tyrimai iš tiesų patvirtina, kad augale yra stipriai biologiškai veikiančių medžiagų.

Tačiau tos pačios medžiagos gali lemti ir nepageidaujamą poveikį.

Todėl šiandien ugniažolę reikėtų vertinti ne kaip nekaltą „žolelę nuo visko“, o kaip stipriai veikiančių alkaloidų turintį vaistinį augalą, kurio nauda turi būti vertinama kartu su galimu toksiškumu.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kam naudojama ugniažolė?

Liaudies medicinoje ugniažolė geriausiai žinoma kaip priemonė karpoms. Anksčiau jos preparatai taip pat vartoti virškinimo, tulžies pūslės ir spazminiams negalavimams. Tačiau geriamųjų preparatų vartojimą riboja galima kepenų pažeidimo rizika.

Ar ugniažolė tikrai naikina karpas?

Šviežios ugniažolės sultys tradiciškai tepamos ant karpų, o jose esančios medžiagos gali dirginti ir pažeisti karpos audinį. Vis dėlto patikimų klinikinių tyrimų apie tokio gydymo veiksmingumą nėra pakankamai.

Ar ugniažolė nuodinga?

Ugniažolėje yra stipriai veikiančių alkaloidų, o didesnės jų dozės gali būti toksiškos. Ypač svarbi geriamųjų ugniažolės preparatų sąsaja su kepenų pažeidimu.

Ar galima gerti ugniažolės arbatą?

Savarankiškai reguliariai gerti ugniažolės arbatos nerekomenduojama. Namuose paruoštoje arbatoje veikliųjų alkaloidų kiekis nėra tiksliai žinomas, o geriamieji ugniažolės preparatai siejami su kepenų pažeidimu.

Ar ugniažolė valo kepenis?

Ne. Nėra pagrindo teigti, kad ugniažolė „valo“ kepenis. Priešingai – medicinos literatūroje aprašyta kepenų pažeidimo atvejų vartojant ugniažolės preparatus.

Apibendrinimas

Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus) yra stipriai veikiančių alkaloidų turintis vaistinis augalas. Liaudies medicinoje ji geriausiai žinoma dėl šviežių oranžinių sulčių naudojimo karpoms, tačiau taip pat buvo vartojama virškinimo ir tulžies sistemos negalavimams.

Laboratoriniai tyrimai rodo, kad ugniažolės alkaloidai pasižymi įvairiu biologiniu poveikiu, tačiau tai dar nereiškia, kad augalas veiksmingai gydo konkrečias ligas.

Didžiausias atsargumas reikalingas ugniažolę vartojant į vidų. Geriamieji jos preparatai yra siejami su vaistinių augalų sukeltu kepenų pažeidimu, todėl savarankiškai gerti ugniažolės arbatos, tinktūrų ar kitų koncentruotų preparatų nerekomenduojama.

Naudojant išoriškai taip pat reikia atsargumo – ugniažolės sultys gali dirginti ir pažeisti odą.

Informacijos šaltiniai

Taip pat skaitykite:

Vaistažolės

Į pradžią

Autorius

Danutė Šilingienė

Vaistininkė