Smiltyninis šlamutis (Helichrysum arenarium) – daugiametis vaistinis augalas, lengvai atpažįstamas iš smulkių ryškiai geltonų žiedų. Vaistinei žaliavai naudojami šlamučio žiedynai, iš kurių ruošiama arbata ir kiti augaliniai preparatai.
Šlamutis nuo seno vartojamas liaudies medicinoje, ypač virškinimui gerinti, pilvo pūtimui ir sunkumo jausmui po valgio mažinti. Jo žieduose yra flavonoidų ir kitų augalinių medžiagų, kurios pasižymi įvairiomis biologinėmis savybėmis.
Šlamučio nauda virškinimui
Geriausiai žinomas šlamučio vartojimas susijęs su virškinimo sistema. Europos vaistų agentūra (EMA) smiltyninio šlamučio žiedus pripažįsta tradicine augaline priemone, vartojama esant lengviems virškinimo sutrikimams.
Šlamučio preparatai tradiciškai vartojami, kai vargina:
- pilvo pūtimas;
- pilnumo ar sunkumo jausmas;
- diskomfortas po valgio;
- sulėtėjęs virškinimas.
Manoma, kad dalis šio poveikio gali būti susijusi su šlamučio poveikiu tulžies išsiskyrimui. Tulžis reikalinga riebalams virškinti, todėl šlamutis tradiciškai vartojamas ir po sunkesnio ar riebesnio maisto.
Svarbu žinoti, kad šis vartojimas daugiausia pagrįstas ilgamete šlamučio vartojimo patirtimi. Patikimų klinikinių tyrimų su žmonėmis kol kas nėra daug.
Šlamutis ir tulžies pūslė
Šlamutis nuo seno vartojamas tulžies išsiskyrimui skatinti. Laboratoriniuose ir kituose ikiklinikiniuose tyrimuose nustatyta, kad šlamučio sudėtyje esančios medžiagos gali veikti tulžies išsiskyrimą ir virškinimo sistemos lygiuosius raumenis. Dėl šios priežasties šlamutis dažnai minimas kaip augalas, naudingas tulžies pūslės veiklai.
Ar šlamutis naudingas kepenims?
Liaudies medicinoje šlamutis dažnai vadinamas kepenims naudingu augalu. Jo žieduose yra flavonoidų ir kitų polifenolių, pasižyminčių antioksidacinėmis savybėmis.
Antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų sukeliamo oksidacinio streso. Laboratoriniuose tyrimuose taip pat tiriamas galimas šlamučio priešuždegiminis poveikis.
Vis dėlto nėra pakankamai įrodymų, kad šlamučio arbata galėtų gydyti kepenų ligas ar „išvalyti“ kepenis. Todėl tokius teiginius reikėtų vertinti atsargiai.
Šlamučio arbata
Vienas paprasčiausių šlamučio vartojimo būdų – šlamučio žiedų arbata. Ji tradiciškai geriama esant pilvo pūtimui, sunkumo ar pilnumo jausmui po valgio. Vaistinėse galima rasti tiek vien šlamučio žiedų, tiek vaistažolių mišinių, kurių sudėtyje yra šlamučio.
Kada šlamučio vartoti nereikėtų?
Nors šlamutis yra augalinė priemonė, jis tinka ne visiems. Šlamučio preparatų nereikėtų savarankiškai vartoti esant tulžies latakų nepraeinamumui ar tulžies takų uždegimui. Atsargumas reikalingas ir sergant tulžies pūslės akmenlige.
Šlamutis priklauso astrinių šeimai, todėl šios šeimos augalams jautriems žmonėms gali sukelti alerginių reakcijų.
Nėštumo ir žindymo laikotarpiu šlamučio preparatų vartoti nerekomenduojama, nes nėra pakankamai duomenų apie jų saugumą.
Jeigu pilvo skausmas, pūtimas ar kiti virškinimo sutrikimai kartojasi arba ilgai nepraeina, reikėtų ieškoti jų priežasties, o ne ilgą laiką gydytis vien vaistažolėmis.
Šlamutis: svarbiausia trumpai
Smiltyninis šlamutis (Helichrysum arenarium) yra tradicinis vaistinis augalas, daugiausia vartojamas virškinimui, pilvo pūtimui ir sunkumo jausmui po valgio mažinti.
Šlamutis taip pat tradiciškai siejamas su tulžies išsiskyrimo skatinimu ir kepenų veikla. Jo žieduose yra flavonoidų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.
Tačiau daugelis šlamučiui priskiriamų savybių dar nėra pakankamai patvirtintos klinikiniais tyrimais. Todėl šlamutį geriausia vertinti kaip tradicinę augalinę priemonę lengviems virškinimo sutrikimams, o ne kaip vaistą kepenų ar tulžies pūslės ligoms gydyti.
Informacijos šaltiniai
Taip pat skaitykite:
