Fluoras dantų pastoje yra viena geriausiai ištirtų ir plačiausiai naudojamų priemonių dantų ėduonies profilaktikai. Vis dėlto apie fluorą galima išgirsti labai prieštaringų teiginių – nuo rekomendacijų būtinai rinktis dantų pastą su fluoru iki nuomonės, kad fluoro reikėtų visiškai vengti.

Moksliniai duomenys rodo, kad tinkamai naudojama fluoro turinti dantų pasta padeda apsaugoti dantų emalį ir sumažinti ėduonies riziką.

Kas yra fluoras?

Kasdienėje kalboje dažnai sakoma „fluoras dantų pastoje“, tačiau cheminiu požiūriu tiksliau būtų kalbėti apie fluoridus – fluoro junginius, iš kurių išsiskiriantys fluorido jonai veikia dantų paviršių.

Fluoridai natūraliai aptinkami aplinkoje, įskaitant vandenį ir kai kuriuos maisto produktus. Odontologijoje jie naudojami dėl gebėjimo apsaugoti dantų emalį nuo ėduonies.

Dantų pastose fluoridas gali būti skirtingų junginių pavidalu. Dažniausiai naudojami:

natrio fluoridas (Sodium Fluoride);
natrio monofluorofosfatas (Sodium Monofluorophosphate);
alavo fluoridas (Stannous Fluoride).

Nors šių junginių savybės šiek tiek skiriasi, pagrindinis jų naudojimo tikslas yra tas pats – padėti apsaugoti dantis nuo ėduonies.

Kaip fluoras dantų pastoje apsaugo dantis?

Dantų emalis yra labai tvirtas, tačiau burnoje nuolat vyksta jo mineralų netekimo ir atkūrimo procesai.

Suvalgius fermentuojamųjų angliavandenių, ypač cukraus, dantų apnašose esančios bakterijos gamina rūgštis. Burnos aplinkai tapus rūgštesnei, iš emalio pradeda pasišalinti mineralai. Šis procesas vadinamas demineralizacija.

Jeigu tokie rūgšties poveikio epizodai kartojasi dažnai ir mineralų netenkama daugiau, negu jų atkuriama, ilgainiui gali susiformuoti danties pažeidimas ir ertmė.

Fluoridas padeda pakeisti šią pusiausvyrą.

Jis:

mažina emalio mineralų netekimą rūgščioje aplinkoje;
skatina ankstyvų emalio pažeidimų remineralizaciją;
padeda susidaryti rūgštims atsparesnei mineralinei struktūrai;
esant tinkamai koncentracijai burnoje, gali slopinti kai kuriuos ėduonį skatinančių bakterijų procesus.

Todėl svarbiausia fluoro nauda gaunama ne jį nuryjant, o reguliariai kontaktuojant fluoridui su dantų paviršiumi.

Ar fluoras dantų pastoje iš tiesų apsaugo nuo ėduonies?

Taip. Fluoro turinčių dantų pastų poveikis dantų ėduonies profilaktikai pagrįstas daugybe klinikinių tyrimų.

Didelėje Cochrane (organizacija, vertinanti mokslinių tyrimų rezultatus) sisteminėje apžvalgoje buvo vertinami 96 tyrimai, kuriuose nagrinėtos skirtingos fluoro koncentracijos dantų pastos. Nustatyta, kad dantų pastos, turinčios apie 1000–1250 ppm fluoro, patikimiau apsaugojo nuo ėduonies nei pastos be fluoro. Vaikams ir paaugliams 1450–1500 ppm fluoro turinčios pastos kai kuriuose palyginimuose buvo veiksmingesnės už 1000–1250 ppm pastas.

Tai nereiškia, kad kuo daugiau fluoro, tuo visada geriau. Optimali koncentracija priklauso nuo žmogaus amžiaus, ėduonies rizikos ir kitų aplinkybių.

Ką reiškia ppm ant dantų pastos?

Ant dantų pastos pakuotės dažnai galima pamatyti užrašus:

1000 ppm F
1450 ppm F
1500 ppm F

PPM yra angliško termino parts per million santrumpa, reiškianti „dalys milijone“.

Kalbant paprasčiau, ppm nurodo fluoro koncentraciją produkte.

Pavyzdžiui:

500 ppm – mažesnė fluoro koncentracija;
1000 ppm – 1000 fluoro dalių milijone;
1450 ppm – įprasta daugelio suaugusiesiems skirtų dantų pastų koncentracija;
5000 ppm – labai didelė koncentracija, naudojama specialiais atvejais.

Įprastos šeimai ar suaugusiesiems skirtos dantų pastos dažniausiai turi maždaug 1000–1500 ppm fluoro.

Fluoras dantų pastoje suaugusiems

Daugumai suaugusių žmonių tinkama dantų pasta, kurioje yra maždaug 1350–1500 ppm fluoro.

Svarbu ne tik pati koncentracija. Dantų ėduonies profilaktikai didelę reikšmę turi ir tai, kaip dažnai bei kaip taisyklingai valomi dantys.

Paprastai rekomenduojama dantis valyti:

du kartus per dieną;
maždaug dvi minutes;
vieną iš kartų – prieš miegą;
naudojant fluoro turinčią dantų pastą.

Išsivalius dantis pastos likučius reikėtų išspjauti.

Ar po dantų valymo reikia skalauti burną vandeniu?

Norint kuo ilgiau išlaikyti fluoridą ant dantų paviršiaus, po valymo nėra naudinga intensyviai skalauti burną dideliu kiekiu vandens. Dantų pastą pakanka išspjauti.

Išskalavus burną dideliu kiekiu vandens, burnoje likusi fluorido koncentracija sumažėja. Todėl fluoro poveikis dantims gali trukti trumpiau.

Tai viena priežasčių, kodėl dantų valymo technika ir įpročiai yra ne mažiau svarbūs nei pasirinktos pastos prekės ženklas.

Fluoras dantų pastoje vaikams

Vaikams fluoridas taip pat padeda apsaugoti dantis nuo ėduonies, tačiau labai svarbus naudojamas dantų pastos kiekis.

Maži vaikai dar nemoka patikimai išspjauti dantų pastos, todėl dalį jos gali nuryti. Dėl šios priežasties vaikams ant šepetėlio dedamas daug mažesnis pastos kiekis nei suaugusiesiems.

Amerikos odontologų asociacija rekomenduoja:

iki 3 metų amžiaus vaikams naudoti tik labai nedidelį fluoro turinčios pastos kiekį – maždaug ryžio grūdo dydžio;
3–6 metų vaikams – maždaug žirnio dydžio dantų pastos kiekį.

Mažų vaikų dantis turėtų valyti arba valymą prižiūrėti suaugusieji. Vaikui svarbu nuo mažens mokytis pastą išspjauti, o ne nuryti.

Kodėl vaikams svarbu nenuryti dantų pastos?

Pagrindinė priežastis – dantų fluorozės rizika.

Dantų fluorozė gali išsivystyti tuomet, kai formuojantis nuolatiniams dantims vaikas ilgą laiką gauna per daug fluorido sisteminiu būdu, t. y. jį nuryja.

Lengva fluorozė dažniausiai pasireiškia vos pastebimomis baltomis linijomis ar dėmelėmis dantų emalyje. Didesnis fluorido perteklius gali sukelti ryškesnius emalio pokyčius.

Fluorido poveikis dantų paviršiui yra naudingas, tačiau per didelis nuolat nuryjamo fluorido kiekis mažiems vaikams yra nepageidaujamas.

Būtent todėl rekomenduojama ne atsisakyti fluoro turinčios pastos, o naudoti amžiui tinkamą jos kiekį ir prižiūrėti vaiko dantų valymą.

Ar fluoras dantų pastoje yra saugus?

Naudojant dantų pastą pagal paskirtį, fluoridas laikomas saugia ir veiksminga dantų ėduonies profilaktikos priemone.

Ar fluoras dantų pastoje gali būti toksiškas?

Taip – kaip ir daugelis kitų biologiškai aktyvių medžiagų, fluoras dantų pastoje labai didelėmis dozėmis gali būti toksiškas ją prarijus. Tačiau tai savaime nereiškia, kad įprastas fluoro turinčios dantų pastos naudojimas yra pavojingas.

Dantų pastą, ypač didesnę jos pakuotę, reikėtų laikyti mažiems vaikams nepasiekiamoje vietoje.

Kas nutiktų prarijus šiek tiek dantų pastos?

Atsitiktinai prarijus nedidelį dantų pastos kiekį, paprastai rimtų pasekmių nesitikima. Tai ypač dažnai nutinka mažiems vaikams mokantis valytis dantis. Būtent todėl jiems rekomenduojamas labai mažas pastos kiekis.

Jeigu vaikas suvalgytų didelį kiekį fluoro turinčios dantų pastos, reikėtų nedelsiant kreiptis dėl profesionalios medicininės konsultacijos.

Ar verta rinktis dantų pastą be fluoro?

Jeigu pagrindinis tikslas yra dantų ėduonies profilaktika, daugumai žmonių nėra pagrindo fluoro turinčią pastą pakeisti pasta be fluoro. Bent 1000 ppm fluoro turinčios dantų pastos geriau apsaugo nuo ėduonies nei pastos be fluoro. Todėl užrašas „be fluoro“ nėra savaime produkto privalumas.

Kai kurios fluoro neturinčios pastos gali turėti kitų medžiagų, skirtų apnašoms šalinti, jautrumui mažinti ar kitoms burnos priežiūros funkcijoms, tačiau tai nepanaikina gerai dokumentuoto fluorido poveikio ėduonies profilaktikai.

Jeigu fluoro vengiama dėl konkrečios medicininės ar odontologinės priežasties, tinkamiausią alternatyvą verta aptarti su odontologu.

Ar hidroksiapatitas gali pakeisti fluorą?

Pastaraisiais metais vis daugiau dantų pastų gaminama su hidroksiapatitu – mineralu, savo sudėtimi panašiu į pagrindinę mineralinę dantų struktūros dalį.

Hidroksiapatito poveikis kdantų remineralizacijai aktyviai tiriamas, tačiau dėlto fluoro turinčių dantų pastų veiksmingumas pagrįstas labai didele ir ilgą laiką kaupta klinikinių tyrimų baze. Todėl žmogui, kuriam svarbiausia patikima ėduonies profilaktika, vien užrašo „su hidroksiapatitu“ nereikėtų automatiškai laikyti priežastimi atsisakyti fluoro.

Didelės koncentracijos fluoro pastos nėra tiesiog „geresnė įprasta pasta“. Jas reikėtų naudoti odontologui įvertinus individualią ėduonies riziką ir laikantis konkretaus produkto naudojimo instrukcijų.

Fluoras ir jautrūs dantys

Fluoro junginių gali būti ir jautriems dantims skirtose pastose. Dantų jautrumas gali atsirasti dėl atsidengusio dentino, dantenų atsitraukimo, emalio nusidėvėjimo ar kitų priežasčių. Fluoridas gali prisidėti prie danties mineralinių audinių apsaugos, tačiau jautrumui skirtose pastose dažnai naudojamos ir kitos veikliosios medžiagos.

Jeigu danties jautrumas atsirado staiga, yra labai stiprus arba jaučiamas tik viename dantyje, nereikėtų vien tik keisti dantų pastos – verta kreiptis į odontologą ir išsiaiškinti priežastį.

Ar fluoro pasta gali atkurti jau sugedusį dantį?

Fluoridas gali padėti remineralizuoti labai ankstyvus emalio pažeidimus, kol dar nėra susiformavusi ertmė. Tačiau jeigu dantyje jau atsirado aiški ertmė ir prarasta dalis danties audinio, vien dantų pasta jos neatkurs.

Todėl fluoro pasta yra pirmiausia profilaktikos ir ankstyvųjų mineralinių pokyčių kontrolės, o ne jau susidariusios ertmės gydymo priemonė.

Kaip išsirinkti dantų pastą su fluoru?

Renkantis dantų pastą nebūtina orientuotis vien į prekės ženklą ar reklaminius užrašus ant pakuotės. Svarbiausia patikrinti fluoro koncentraciją. Daugumai suaugusiųjų tinkama maždaug 1350–1500 ppm fluoro turinti dantų pasta.

Taip pat galima atsižvelgti į individualius poreikius:

dantų jautrumą;
dantenų būklę;
polinkį į ėduonį;
burnos sausumą;
dantų emalio eroziją;
odontologo rekomendacijas.

Jeigu žmogui nuolat atsiranda naujų ėduonies pažeidimų, vien pakeisti dantų pastą gali nepakakti. Reikia įvertinti mitybą, cukraus vartojimo dažnį, seilių kiekį, dantų valymo kokybę ir kitas ėduonies rizikos priežastis.

Dažniausios klaidos naudojant fluoro dantų pastą

Net gera dantų pasta neapsaugos dantų maksimaliai, jeigu ji naudojama netinkamai.

Dažnos klaidos:

dantys valomi tik kartą per dieną;
valoma labai trumpai;
po valymo burna intensyviai skalaujama vandeniu;
vaikai naudoja per didelį pastos kiekį;
dantų pasta nuryjama;
pasirenkama labai maža fluoro koncentracija, nors žmogaus ėduonies rizika didelė;
tikimasi, kad dantų pasta kompensuos dažną saldumynų ir saldžių gėrimų vartojimą.

Dantų pasta yra tik viena burnos priežiūros dalis. Ne mažiau svarbus taisyklingas dantų valymas, tarpdančių priežiūra, mitybos įpročiai ir reguliarūs profilaktiniai apsilankymai pas odontologą.

Apibendrinimas

Fluoridas yra viena svarbiausių dantų pastose naudojamų veikliųjų medžiagų, padedančių apsaugoti dantis nuo ėduonies. Jis mažina emalio demineralizaciją ir skatina ankstyvųjų pažeidimų remineralizaciją.

Moksliniai tyrimai rodo, kad fluoro turinčios dantų pastos veiksmingiau apsaugo nuo ėduonies nei pastos be fluoro. Daugumoje įprastų dantų pastų yra apie 1000–1500 ppm fluoro, o suaugusiesiems dažnai naudojamos maždaug 1450 ppm koncentracijos pastos.

Vaikams svarbus ne tik fluoro kiekis pastoje, bet ir labai mažas naudojamos pastos kiekis – iki trejų metų maždaug ryžio grūdo, o 3–6 metų vaikams maždaug žirnio dydžio.

Tinkamai naudojamos fluoro turinčios dantų pastos laikomos saugia ir veiksminga kasdienės dantų ėduonies profilaktikos priemone. Didesnės koncentracijos, pavyzdžiui, 5000 ppm fluoro pastos skirtos ne kasdieniam savarankiškam pasirinkimui, o žmonėms, kuriems odontologas nustato didelę ėduonies riziką.

Svarbu: ši informacija yra bendro pobūdžio ir nepakeičia individualios odontologo konsultacijos. Vaikams ar žmonėms, turintiems didelę ėduonies riziką, tinkamiausią fluoro koncentraciją ir papildomas profilaktikos priemones gali parinkti odontologas.

Informacijos šaltiniai

Į pradžią

Autorius

Danutė Šilingienė

Vaistininkė