Vaikas čiulpia pirštą – viena dažniausių diskusijų temų tarp jaunų tėvų, o neretai ir močiučių ar kitų artimųjų. Pasakojimai apie vaikus, kurie ilgai čiulpė pirštą ir dėl to neva turi plonesnį nykštį, yra tapę savotiškomis legendomis. Tačiau ar iš tiesų taip nutinka, o gal tiesiog perduodame iš kartos į kartą girdėtas istorijas?
Kita tėvus dažnai neraminanti problema – galimas netaisyklingo sąkandžio formavimasis.
Vaikas čiulpia pirštą: kada tai normalu?
Piršto čiulpimas ultragarsinio tyrimo metu pastebimas dar vaisiui esant mamos gimdoje. Tai visiškai natūralus refleksas, padedantis vaikui nusiraminti ir suteikiantis saugumo jausmą. Manoma, kad didžioji dalis kūdikių ir mažų vaikų tam tikru gyvenimo laikotarpiu čiulpia pirštą. Daugeliu atvejų iki 3 – 4 metų amžiaus šis įprotis nepadaro žalos dantims ar pirštams, ypač jei vaikas pirštą čiulpia tik retkarčiais, pavyzdžiui, prieš užmiegant, o ne didžiąją dienos dalį.
Paprastai stiprus čiulpimo poreikis pradeda mažėti maždaug nuo 9 mėnesių amžiaus, kai kūdikis vis labiau domisi aplinka ir nauja veikla. Dalis vaikų piršto atsisako dar antraisiais gyvenimo metais, tačiau kai kuriems šis įprotis išlieka ilgiau. Tai savaime dar nereiškia, kad vaiko raida yra sutrikusi.
Jeigu pirštą vis dar aktyviai čiulpia 4 – 5 metų ar vyresnis vaikas, vertėtų pasitarti su gydytoju odontologu arba pediatru. Ilgalaikis ir intensyvus piršto čiulpimas gali turėti įtakos žandikaulio vystymuisi, nuolatinių dantų dygimui ir sąkandžio formavimuisi. Kai kuriais atvejais šis įprotis taip pat gali būti susijęs su padidėjusiu nerimu, stresu ar didesniu saugumo poreikiu, todėl svarbu atkreipti dėmesį į bendrą vaiko emocinę savijautą.
Kad įprotis neužsitęstų, jau nuo maždaug dvejų metų galima pamažu skatinti vaiką jo atsisakyti – sudominti kita veikla, švelniai priminti ištraukti pirštą iš burnos, pagirti už pastangas ir paaiškinti, kad augant šio įpročio nebereikės. Bausmės ar gėdinimas paprastai nėra veiksmingi ir gali turėti priešingą poveikį. Jei vaikas yra pakankamai didelis ir pats nori atsisakyti šio įpročio, tam tikrais atvejais galima naudoti vaistinėse parduodamus specialius kartaus skonio nagų skysčius, tačiau jie turėtų būti tik pagalbinė, o ne pagrindinė priemonė.
Stresas ir nerimas
Jei piršto čiulpimą skatina stresas ar nerimas, svarbiausia padėti vaikui jaustis saugiam, o ne tik kovoti su pačiu įpročiu. Padėti gali reguliarus dienos režimas, daugiau tėvų dėmesio, apkabinimai, ramūs vakaro ritualai ir mėgstamas minkštas žaislas ar pledukas. Vyresniems vaikams naudinga mokytis įvardyti savo jausmus ir ieškoti kitų nusiraminimo būdų, pavyzdžiui, piešti, žaisti ar atlikti kvėpavimo pratimus. Nereikėtų vaiko barti ar gėdinti, nes tai gali dar labiau sustiprinti nerimą ir piršto čiulpimą. Jei įprotis išlieka ilgai arba atsiranda kitų emocinių ar elgesio sunkumų, rekomenduojama pasikonsultuoti su pediatru ar vaikų psichologu. Kai kuriais atvejais stresą ir nerimą gali sumažinti vaistažolių arbatos (ramunėlių, melisų, liepžiedžių).
Kada kreiptis į gydytoją?
Nors daugeliu atvejų piršto čiulpimas yra normalus ankstyvosios vaikystės įprotis, kai kuriais atvejais verta pasikonsultuoti su gydytoju arba vaikų odontologu. Kreipkitės į specialistą, jei:
- vaikas pirštą aktyviai čiulpia ir sulaukęs 5 metų ar vyresnis;
- pastebite netaisyklingo sąkandžio ar dantų padėties pokyčius;
- dėl nuolatinio čiulpimo pažeidžiama piršto oda, atsiranda įtrūkimų ar infekcijos požymių;
- vaikui sunkiau tarti kai kuriuos garsus arba atsiranda kalbos sutrikimų;
- piršto čiulpimas tampa labai intensyvus arba, jūsų nuomone, yra susijęs su dideliu stresu ar nerimu.
Dauguma vaikų šio įpročio atsisako savaime, todėl tėvams svarbiausia apsišarvuoti kantrybe. Švelnus skatinimas, teigiamas pastiprinimas ir saugios emocinės aplinkos kūrimas paprastai padeda kur kas geriau nei draudimai ar bausmės.
