Vaikas čiulpia pirštą – viena labiausiai paplitusių diskusijų temų tarp „naujai iškeptų“ tėvų, o neretai ir močiučių ar kitų giminaičių. Pasakojimai apie vaikus, kurie čiulpė pirštą ir dabar neva turi plonesnį nykštį tampa legendomis. Tačiau ar iš tikrųjų tokie atvejai tiesa, ar matėme savo akimis, o gal tik įtikėjome močiučių pasakojimais ir pasakojame juos kitiems jauniems tėvams?
Kita tėvus neraminanti problema – netaisyklingas sąkandis.
Piršto čiulpimas ultragarsu pastebimas jau mamos gimdoje. Tai visiškai natūralus įprotis, padedantis vaikui nusiraminti. 80 procentų vaikų tam tikrame amžiuje čiulpia pirštą ir tai nedaro jokios žalos nei dantims nei pirštams iki kol vaikas nesulaukia tam tikro amžiaus arba jei vaikas nelaiko pirštų burnoje ištisą dieną ir naktį.
Paprastai čiulpimo poreikis kūdikiui mažėja nuo 9 mėnesių, kai jis natūraliai pradeda labiau domėtis aplinka. Pirštus čiulpia tik nedidelė dalis dvimečių, tačiau ir tai nėra nenormalu. Vieniems noras čiulpti praeina anksčiau, kiritiems vėliau.
Jei pirštą čiulpia keturmetis ir vyresnis vaikas – jau reikėtų sunerimti, kadangi jau pradeda formuotis nuolatinių dantų užuomazgos, ir tai gali sukliudyti formuotis teisingam sąkandžiui. Piršto čiulpimas taip pat signalizuoja apie galimas vaiko psichologines problemas ir nesaugumo jausmą. Kad to išvengti, jau dvejų metukų vaiką reikia bandyti sudominti kita veikla, aiškinti, kad taip nebus visą laiką, kad šio įpročio reikia po truputį atsisakyti. Kraštutiniu atveju pirštus galima patepti specialiu nemalonaus skonio skysčiu, kuris padės atsikratyti įpročio nuolat laikyti pirštus burnoje.