Sveikatai naudingi prieskoniai: 10 naudingiausių prieskonių

Atnaujinta | 10 lapkričio, 2026

Tinkamai parinkti prieskoniai gali ne tik pakeisti paprastų patiekalų skonį ir aromatą, bet ir papildyti mitybą sveikatai naudingomis medžiagomis. Daugelyje prieskoninių augalų yra antioksidantų, eterinių aliejų ir kitų biologiškai aktyvių junginių, kurių poveikis organizmui tiriamas moksliniais tyrimais.

Kai kurie prieskoniai gali padėti palaikyti normalų virškinimą, o jų sudėtyje esančios medžiagos pasižymi priešuždegiminiu ar antimikrobiniu aktyvumu laboratorinėmis sąlygomis. Tačiau svarbu atskirti tradicinį prieskonių vartojimą nuo moksliškai patvirtinto gydomojo poveikio.

Reguliarus prieskonių vartojimas gali būti sveikos mitybos dalis, ypač jei jie padeda sumažinti druskos, cukraus ar riebių padažų kiekį patiekaluose.

Ciberžolė

Ciberžolė – imbierinių šeimos augalas, kilęs iš Pietų Azijos. Ji plačiai auginama Indijoje, Kinijoje, Šri Lankoje ir kitose šilto klimato šalyse. Maistui vartojami ciberžolės šakniastiebiai, kurie džiovinami ir sumalami į ryškiai geltonus miltelius. Ciberžolė ypač populiari Indijos virtuvėje, ja gardinami ryžių, daržovių, mėsos ir žuvies patiekalai.

Svarbiausia ciberžolės biologiškai aktyvių medžiagų grupė yra kurkuminoidai, iš kurių geriausiai ištirtas kurkuminas. Būtent jis suteikia ciberžolei būdingą geltoną spalvą. Kurkuminas pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu aktyvumu. Laboratoriniuose tyrimuose nustatyta, kad jis gali veikti įvairius uždegimo procesus reguliuojančius mechanizmus.

Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose kurkumino preparatai šiek tiek sumažino kelio osteoartrito simptomus, tačiau tyrimų rezultatai nevienodi, o preparatų sudėtis ir dozės labai skiriasi. Taip pat tiriamas kurkumino poveikis vėžinėms ląstelėms. Nors laboratorinių tyrimų rezultatai įdomūs, nėra pakankamai įrodymų, kad ciberžolės vartojimas apsaugotų nuo vėžio ar jį gydytų.

Ciberžolė tradiciškai vartojama virškinimui gerinti. Ji gali skatinti tulžies išsiskyrimą, todėl koncentruotus jos preparatus atsargiai turėtų vartoti žmonės, sergantys tulžies pūslės ar latakų ligomis. Kurkuminas organizme įsisavinamas gana prastai. Juoduosiuose pipiruose esantis piperinas gali padidinti jo biologinį prieinamumą, tačiau kartu gali paveikti ir kai kurių vaistų metabolizmą.

Įprasti ciberžolės kiekiai maiste paprastai yra saugūs, tačiau didelių dozių papildai, ypač geriau įsisavinamos formos, retais atvejais gali sukelti kepenų pažeidimą.

Paprika ir čili pipirai

Paprika yra vienas populiariausių prieskonių, suteikiantis patiekalams spalvą, aromatą ir, priklausomai nuo rūšies, aštrumą. Saldžioji paprika pasižymi švelniu skoniu, o aitriosiose paprikose ir čili pipiruose yra kapsaicino – medžiagos, sukeliančios būdingą deginimo pojūtį.

Kapsaicinas veikia TRPV1 receptorius, kurie dalyvauja perduodant šilumos ir skausmo signalus. Laboratoriniuose tyrimuose kapsaicinas pasižymi priešuždegiminiu ir antioksidaciniu aktyvumu. Jis taip pat naudojamas kai kurių vietiškai vartojamų vaistinių preparatų sudėtyje neuropatiniam skausmui mažinti.

Kai kurie tyrimai rodo, kad kapsaicinas gali trumpam padidinti energijos sąnaudas ir šiek tiek paveikti apetitą. Tačiau šis poveikis paprastai nedidelis, todėl aitrioji paprika nėra veiksminga savarankiška svorio mažinimo priemonė.

Aitriosios paprikos gali sudirginti virškinamąjį traktą, ypač vartojamos dideliais kiekiais. Jautresniems žmonėms jos gali sustiprinti rėmens ar pilvo diskomforto simptomus.

Petražolė

Petražolė – ne tik patiekalams puošti naudojamas augalas, bet ir vertingas vitaminų bei antioksidantų šaltinis. Šviežiose petražolėse yra vitamino K, vitamino C, karotenoidų ir flavonoidų, įskaitant apigeniną.

Petražolės tradiciškai vartojamos virškinimui gerinti ir kaip šlapimo išsiskyrimą skatinantis augalas. Petražolėse esantys antioksidantai gali padėti apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jų vartojimas apsaugo nuo aterosklerozės ar kitų konkrečių ligų. Šviežios petražolės puikiai tinka salotoms, sriuboms, padažams ir daržovių patiekalams.

Svarbu žinoti, kad petražolėse gausu vitamino K. Žmonėms, vartojantiems varfariną, rekomenduojama palaikyti pastovų vitamino K kiekį maiste, o ne staiga keisti jo suvartojimą.

Cinamonas

Cinamonas gaunamas iš cinamonmedžių vidinės žievės. Dažniausiai naudojamos dvi jo rūšys – kasija (kiniškasis cinamonas) ir Ceilono cinamonas.

Ceilono cinamonas pasižymi švelnesniu, subtiliu aromatu, o kasija – intensyvesniu skoniu ir paprastai yra pigesnė. Cinamone yra cinamaldehido ir kitų biologiškai aktyvių junginių, pasižyminčių antioksidaciniu bei antimikrobiniu aktyvumu laboratoriniuose tyrimuose.

Kai kuriuose klinikiniuose tyrimuose cinamono vartojimas buvo susijęs su nedideliu gliukozės kiekio kraujyje nevalgius sumažėjimu. Taip pat tirtas jo poveikis cholesterolio ir trigliceridų kiekiui.

Vis dėlto tyrimų rezultatai nevienodi, todėl cinamonas negali pakeisti vaistų nuo cukrinio diabeto ar padidėjusio cholesterolio kiekio.

Svarbu atkreipti dėmesį į cinamono rūšį. Kasijoje yra daugiau kumarino – medžiagos, kuri dideliais kiekiais gali būti kenksminga kepenims. Ceilono cinamone kumarino paprastai gerokai mažiau.

Dažnai vartojant cinamoną didesniais kiekiais, geriau rinktis Ceilono cinamoną. Nėra patvirtintos universalios cinamono dozės cholesterolio kiekiui mažinti.

Cinamonu galima gardinti košes, kavą, arbatą, vaisių patiekalus ir kepinius. Jis taip pat gali padėti sumažinti papildomo cukraus poreikį kai kuriuose patiekaluose.

Raudonėlis

Raudonėlis – vienas populiariausių Viduržemio jūros regiono virtuvės prieskonių. Juo gardinamos picos, makaronai, daržovių, mėsos ir žuvies patiekalai. Raudonėlyje yra eterinių aliejų, kurių svarbios sudedamosios dalys yra karvakrolis ir timolis. Laboratoriniuose tyrimuose šios medžiagos pasižymi antibakteriniu, priešgrybeliniu ir antioksidaciniu aktyvumu.

Tradicinėje medicinoje raudonėlis vartojamas virškinimui gerinti, esant peršalimo simptomams ar gerklės diskomfortui. Tačiau klinikinių tyrimų duomenų nepakanka teigti, kad raudonėlis veiksmingai gydo kvėpavimo takų infekcijas, skatina žaizdų gijimą ar gali pakeisti antibiotikus.

Raudonėlis yra puikus prieskonis kasdienei mitybai, tačiau jo eterinis aliejus yra labai koncentruotas ir gali dirginti odą bei gleivines. Jo nereikėtų vartoti į vidų savarankiškai.

Česnakas

Česnakas – vienas seniausiai maistui ir tradicinėje medicinoje naudojamų prieskoninių augalų. Jo būdingą kvapą ir skonį lemia sieros junginiai. Susmulkinus ar sutraiškius česnaką, susidaro alicinas – nestabilus junginys, kuriam būdingas antimikrobinis aktyvumas laboratorinėmis sąlygomis.

Česnakas nuo seno vartojamas peršalus ir virškinimui gerinti. Vis dėlto įrodymų, kad česnako vartojimas patikimai apsaugotų nuo peršalimo ar reikšmingai sutrumpintų ligos trukmę, nepakanka. Daugiau duomenų sukaupta apie česnako poveikį širdies ir kraujagyslių sveikatai.

Kai kurių klinikinių tyrimų duomenimis, tam tikri česnako preparatai gali šiek tiek sumažinti kraujospūdį, ypač žmonėms, kurių jis padidėjęs. Taip pat nustatytas galimas nedidelis bendrojo ir MTL cholesterolio kiekio sumažėjimas.

Tačiau šis poveikis priklauso nuo preparato sudėties ir dozės. Česnakas negali pakeisti paskirtų kraujospūdį ar cholesterolio kiekį mažinančių vaistų. Česnakas puikiai tinka sriuboms, troškiniams, padažams, mėsos ir daržovių patiekalams.

Vartojant didelius česnako kiekius ar koncentruotus papildus gali pasireikšti rėmuo, pilvo diskomfortas ir padidėti kraujavimo rizika, ypač kartu vartojant kraujo krešėjimą veikiančius vaistus.

Imbieras

Imbieras – aromatingas prieskoninis augalas, kurio šakniastiebiai plačiai naudojami Azijos virtuvėje ir tradicinėje medicinoje. Svarbiausios imbiero biologiškai aktyvios medžiagos yra gingeroliai ir šogaoliai. Jie pasižymi antioksidaciniu bei priešuždegiminiu aktyvumu.

Geriausiai ištirtas imbiero poveikis pykinimui. Kai kurie klinikiniai tyrimai rodo, kad imbieras gali padėti sumažinti nėštumo metu pasireiškiantį pykinimą, nors jo poveikis vėmimui ne toks aiškus.

Imbieras taip pat tiriamas dėl galimo poveikio virškinimui, menstruacijų skausmui ir osteoartrito simptomams. Kai kuriuose tyrimuose nustatyta nedidelė nauda, tačiau rezultatai nėra vienareikšmiai. Imbieru galima gardinti arbatą, sriubas, troškinius, žuvies ir daržovių patiekalus.

Įprasti imbiero kiekiai maiste paprastai gerai toleruojami, tačiau didesnės dozės gali sukelti rėmenį ar virškinimo sutrikimų. Nėštumo metu prieš vartojant koncentruotus imbiero papildus verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

Rozmarinas

Rozmarinas – kvapnus Viduržemio jūros regiono augalas, dažnai naudojamas mėsos, bulvių, daržovių ir žuvies patiekalams gardinti. Rozmarine yra rozmarino rūgšties, karnozolio, karnozo rūgšties ir kitų antioksidacinių junginių.

Laboratoriniuose tyrimuose šios medžiagos pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu aktyvumu. Kai kurios jų taip pat tiriamos dėl galimo poveikio nervų sistemos veiklai. Nedideliuose tyrimuose nagrinėtas rozmarino aromato poveikis dėmesiui, atminčiai ir budrumui. Tačiau kol kas nepakanka įrodymų, kad rozmarino vartojimas reikšmingai pagerintų pažintines funkcijas ar apsaugotų nuo neurodegeneracinių ligų.

Rozmarinas puikiai tinka kasdienei mitybai, tačiau jo eterinis aliejus yra koncentruotas ir neturėtų būti vartojamas į vidų be specialistų priežiūros.

Čiobrelis

Čiobrelis – aromatingas prieskoninis augalas, naudojamas tiek kulinarijoje, tiek tradicinėje žolininkystėje. Jo sudėtyje yra eterinių aliejų, kuriuose aptinkama timolio, karvakrolio ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Čiobrelio junginiai laboratoriniuose tyrimuose pasižymi antimikrobiniu ir antioksidaciniu aktyvumu. Čiobrelio preparatai tradiciškai vartojami kosuliui palengvinti ir atsikosėjimui skatinti. Kai kurių augalinių preparatų, ypač derinių su kitais augalais, poveikis ūminio bronchito simptomams buvo tiriamas klinikiniuose tyrimuose.

Čiobreliai puikiai tinka sriuboms, padažams, mėsos, žuvies ir daržovių patiekalams. Įprastais kulinariniais kiekiais jie paprastai yra saugūs.

Juodieji pipirai

Juodieji pipirai – vienas plačiausiai pasaulyje naudojamų prieskonių. Jų aštrų skonį lemia piperinas – biologiškai aktyvus junginys, kurio poveikis organizmui intensyviai tiriamas. Laboratoriniuose tyrimuose piperinas pasižymi antioksidaciniu ir priešuždegiminiu aktyvumu.

Viena geriausiai žinomų piperino savybių yra gebėjimas padidinti kai kurių medžiagų biologinį prieinamumą. Pavyzdžiui, jis gali pagerinti kurkumino įsisavinimą. Tačiau šis poveikis turi ir kitą pusę – didelės piperino dozės gali pakeisti kai kurių vaistų įsisavinimą ir metabolizmą, todėl koncentruotus piperino papildus reikėtų vartoti atsargiai. Įprasti juodųjų pipirų kiekiai maiste paprastai yra saugūs ir suteikia patiekalams intensyvesnį skonį.

Kaip vartoti prieskonius, kad jie būtų naudingi sveikatai?

Prieskoniai gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis, tačiau jų nauda priklauso nuo vartojamo kiekio, bendros mitybos ir individualios sveikatos būklės.

Keletas praktinių rekomendacijų:

  • Rinkitės įvairovę. Skirtinguose prieskoniuose yra skirtingų biologiškai aktyvių junginių.
  • Naudokite prieskonius vietoj dalies druskos. Tai gali padėti sumažinti natrio suvartojimą.
  • Pirmenybę teikite prieskoniams maiste. Įprasti kulinariniai kiekiai paprastai yra saugesni nei didelės koncentruotų ekstraktų dozės.
  • Atsargiai vartokite maisto papildus. Kai kurie augaliniai ekstraktai gali sąveikauti su vaistais ar sukelti nepageidaujamą poveikį.
  • Atkreipkite dėmesį į kokybę. Prieskonius laikykite sandariuose induose, sausoje ir nuo tiesioginės šviesos apsaugotoje vietoje.

Svarbu nepamiršti, kad dauguma laboratoriniuose tyrimuose nustatytų prieskonių savybių nebūtinai pasireiškia vartojant įprastus jų kiekius maiste.

Ar prieskoniai gali pakeisti vaistus?

Nors daugelyje prieskonių aptinkama biologiškai aktyvių medžiagų, jų vartojimas nėra lygiavertis gydymui vaistais. Pavyzdžiui, česnako ar cinamono preparatai kai kuriuose tyrimuose buvo susiję su nedideliais kraujospūdžio, gliukozės ar cholesterolio rodiklių pokyčiais. Tačiau tai nereiškia, kad įprasti šių prieskonių kiekiai maiste turės tokį patį poveikį.

Taip pat laboratorinis antibakterinis ar priešuždegiminis aktyvumas neįrodo, kad prieskonis veiksmingai gydys infekciją ar uždegiminę ligą žmogaus organizme. Prieskoniai geriausiai vertinami kaip sveikos mitybos dalis, o ne kaip savarankiška ligų gydymo priemonė.

Prieskoniai: svarbiausia trumpai

Sveikatai naudingi prieskoniai – ciberžolė, česnakas, imbieras, cinamonas, paprika, petražolė, raudonėlis, rozmarinas, čiobrelis ir juodieji pipirai – turi įvairių biologiškai aktyvių medžiagų.

Kai kurių jų junginiai pasižymi antioksidaciniu, priešuždegiminiu ar antimikrobiniu aktyvumu, tačiau dauguma šių savybių geriausiai ištirtos laboratorinėmis sąlygomis.

Daugiau klinikinių duomenų yra apie imbiero poveikį pykinimui, tam tikrų česnako preparatų poveikį kraujospūdžiui ir kai kurių kurkumino preparatų poveikį osteoartrito simptomams.

Kasdienėje mityboje prieskoniai vertingi pirmiausia dėl skonio, įvairovės ir galimybės sumažinti druskos bei cukraus kiekį patiekaluose. Tačiau jie neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo.

Informacijos šaltiniai

Autorius

Vaistininkė
Danutė Šilingienė
Autorius: Danutė Šilingienė

Esu licencijuota vaistininkė, turiu ilgametės patirties konsultuojant pacientus vaistų vartojimo, ligų prevencijos ir kitais sveikatos klausimais. Domiuosi sveika mityba, sveikatos išsaugojimu, maisto papildų naujovėmis. Savo straipsniuose sudėtingą medicininę informaciją stengiuosi pateikti paprastai ir aiškiai, kad kiekvienas galėtų suprasti savo organizmą, sužinoti daugiau apie vaistų ir maisto papildų saugų vartojimą, ilgiau išsaugoti gerą sveikatą. Vaistininko praktikos licencijos numeris 3021VP.