Fitoterapija – tai vaistinių augalų ir iš jų pagamintų preparatų naudojimas sveikatos sutrikimų profilaktikai ar gydymui. Paprasčiau tariant, tai gydymas augalinės kilmės priemonėmis.
Vaistiniai augalai žmonių gydymui naudojami tūkstančius metų. Tačiau šiuolaikinė fitoterapija nėra vien liaudies medicinos receptai. Daugelio augalų sudėtis ir poveikis šiandien tiriami laboratorijose ir klinikiniuose tyrimuose, o iš kai kurių gaminami standartizuoti augaliniai vaistiniai preparatai.
Vis dėlto augalinė kilmė savaime nereiškia, kad preparatas yra veiksmingas ar visiškai saugus. Vaistiniuose augaluose yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali sukelti nepageidaujamą poveikį ir sąveikauti su vartojamais vaistais.
Todėl šiuolaikinę fitoterapiją geriausia vertinti kaip vieną iš gydymo priemonių, kurios nauda priklauso nuo konkretaus augalo, preparato, dozės ir ligos.
Kas yra fitoterapija?
Žodis „fitoterapija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio phyton, reiškiančio augalą, ir therapeia – gydymą.
Fitoterapijoje naudojami:
- vaistiniai augalai;
- jų lapai;
- žiedai;
- šaknys;
- šakniastiebiai;
- žievė;
- vaisiai ir sėklos;
- iš augalų pagaminti ekstraktai;
- tinktūros;
- eteriniai aliejai;
- standartizuoti augaliniai vaistiniai preparatai.
Ar fitoterapija yra alternatyvioji medicina?
Nebūtinai. Fitoterapija dažnai priskiriama papildomajai ar alternatyviajai medicinai, tačiau toks apibūdinimas nėra visiškai tikslus.
Kai kurių augalinių preparatų poveikis yra pakankamai gerai ištirtas, jie registruojami kaip vaistiniai preparatai ir turi nustatytas vartojimo indikacijas.
Kiti augalai naudojami remiantis ilgamete tradicinio vartojimo patirtimi, nors klinikinių tyrimų apie jų poveikį gali būti mažiau.
Dar kita grupė parduodama kaip maisto papildai, kuriems taikomi kitokie reikalavimai nei vaistams.
Kaip veikia vaistiniai augalai?
Vaistinių augalų poveikį lemia jų sudėtyje esančios biologiškai aktyvios medžiagos. Viename augale jų gali būti dešimtys ar net šimtai.
Svarbiausios augalinių medžiagų grupės yra:
- Alkaloidai – azoto turintys augaliniai junginiai, dažnai pasižymintys stipriu biologiniu poveikiu žmogaus organizmui.
- Flavonoidai – augaliniai polifenoliniai junginiai, pasižymintys antioksidacinėmis savybėmis ir padedantys augalui apsisaugoti nuo aplinkos poveikio.
- Terpenai ir terpenoidai – didelė augalinių junginių grupė, kurios medžiagos dažnai lemia augalų kvapą ir gali pasižymėti įvairiu biologiniu aktyvumu.
- Fenoliniai junginiai – plati augalinių medžiagų grupė, dažnai pasižyminti antioksidacinėmis savybėmis.
- Glikozidai – junginiai, kuriuose biologiškai aktyvi medžiaga yra susijungusi su cukraus dalimi, o jų poveikis priklauso nuo konkretaus glikozido rūšies.
- Saponinai – augaliniai junginiai, kurie sumaišyti su vandeniu gali putoti ir pasižymi įvairiomis biologinėmis savybėmis.
- Taninai – sutraukiančiomis savybėmis pasižymintys polifenoliniai junginiai, galintys jungtis su baltymais.
- Eteriniai aliejai – lakūs aromatiniai augalų junginių mišiniai, suteikiantys augalams būdingą kvapą ir skonį.
- Gleivės – vandenį sugeriantys augaliniai polisacharidai, kurie sudaro klampią masę ir gali padengti bei apsaugoti gleivines.
- Kartumynai – kartaus skonio augalinės medžiagos, kurios, patekusios į burną, gali skatinti seilių ir virškinimo sulčių išsiskyrimą.
Vaistažolė ir augalinis vaistas – ne tas pats
Puodelis vaistažolių arbatos ir standartizuoto augalinio vaisto kapsulė gali būti pagaminti iš to paties augalo, tačiau jų sudėtis ir veikliųjų medžiagų kiekis gali labai skirtis.
Standartizuotame ekstrakte siekiama užtikrinti nustatytą tam tikrų veikliųjų ar žymeninių medžiagų kiekį. Tai leidžia tiksliau žinoti, kokią preparato dozę žmogus gauna.
Namuose ruošiamos arbatos sudėtis gali priklausyti nuo:
- augalo veislės ir augimo sąlygų;
- derliaus nuėmimo laiko;
- džiovinimo;
- laikymo;
- panaudoto augalo kiekio;
- vandens temperatūros;
- užplikymo trukmės.
Kas yra standartizuotas augalinis ekstraktas?
Standartizavimas padeda užtikrinti, kad skirtingose preparato partijose būtų panašus nustatytų medžiagų kiekis.
Geras pavyzdys – ginkmedžio (Ginkgo biloba) ekstraktas.
Klinikiniuose tyrimuose dažnai naudojami specialiai paruošti ir standartizuoti ginkmedžio lapų ekstraktai. Jų negalima tiesiog prilyginti namuose paruoštai ginkmedžio lapų arbatai ar bet kokiam maisto papildui.
Tas pats principas galioja daugeliui kitų vaistinių augalų. Todėl vertinant mokslinį tyrimą reikia žiūrėti ne tik į augalo pavadinimą, bet ir į konkretų tyrime naudotą preparatą.
Kokie augalai naudojami fitoterapijoje?
Fitoterapijoje naudojama labai daug augalų.
Gerai žinomi pavyzdžiai:
Valerijonas (Valeriana officinalis) – tradiciškai vartojamas esant lengvai nervinei įtampai ir miego sutrikimams.
Pipirmėtė (Mentha × piperita) – pipirmėčių aliejaus preparatai gali būti vartojami esant tam tikriems virškinimo sistemos sutrikimams.
Ginkmedis (Ginkgo biloba) – standartizuoti lapų ekstraktai tyrinėjami ir naudojami esant kai kuriems pažinimo funkcijų sutrikimams.
Jonažolė (Hypericum perforatum) – tam tikri standartizuoti preparatai turi klinikinių duomenų gydant lengvą ar vidutinio sunkumo depresiją. Tačiau jonažolė pasižymi itin svarbiomis sąveikomis su vaistais.
Sena (Senna) – turi žarnyno veiklą skatinančių medžiagų ir vartojami trumpalaikiam vidurių užkietėjimui gydyti.
Ramunėlė (Matricaria recutita) – tradiciškai naudojamos esant įvairiems lengviems virškinimo ir odos negalavimams.
Paprastoji gebenė (Hedera helix) – gebenės lapų preparatai naudojami kaip atsikosėjimą lengvinančios priemonės esant produktyviam kosuliui.
Kekinė blakėžudė (Cimicifuga racemosa) – jos preparatai naudojami ir tyrinėjami dėl menopauzės simptomų.
Tačiau kiekvieno iš šių augalų įrodymų lygis, saugumas ir tinkamos dozės skiriasi.
Kokioms ligoms gydyti naudojama fitoterapija?
Augaliniai preparatai dažniausiai naudojami lengviems ar vidutinio sunkumo simptomams palengvinti. Priklausomai nuo konkretaus preparato, jie gali būti vartojami esant:
- lengviems miego sutrikimams;
- nervinei įtampai;
- kai kuriems virškinimo sutrikimams;
- vidurių užkietėjimui;
- kosuliui;
- peršalimo simptomams;
- kai kuriems šlapimo takų simptomams;
- menopauzės simptomams;
- kai kuriems kraujotakos sutrikimams.
Kai kurioms būklėms augaliniai preparatai turi gana neblogų klinikinių įrodymų, kitoms jų nauda pagrįsta daugiausia tradiciniu vartojimu, o dar kitoms veiksmingumas neįrodytas.
Fitoterapija virškinimo sutrikimams
Virškinimo sistema yra viena sričių, kurioje vaistiniai augalai naudojami ypač dažnai.
Pavyzdžiui, pipirmėčių aliejus gali atpalaiduoti žarnyno lygiuosius raumenis.
Pelynas tradiciškai vartojamas apetitui gerinti ir lengviems virškinimo sutrikimams, tokiems kaip pilvo pūtimas, sunkumo ar pilnumo pojūtis, palengvinti.
Pankolis, kmynas vartojami esant pilvo pūtimui, spazmams. Senos, šaltekšnio preparatai vartojami esant vidurių užkietėjimui.
Fitoterapija miegui ir nervinei įtampai
Valerijonas, melisa, apyniai ir pasiflora yra vieni dažniausiai raminamuosiuose augaliniuose preparatuose naudojamų augalų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad natūralūs raminamieji nėra visiškai „nekaltos” priemonės – kai kurie augaliniai preparatai gali sukelti mieguistumą ir sustiprinti kitų raminamųjų medžiagų poveikį.
Jeigu nemiga trunka ilgai, labai svarbu nustatyti jos priežastį, o ne vien nuolat vartoti raminamuosius preparatus.
Fitoterapija peršalimui ir kosuliui gydyti
Vaistažolės ypač populiarios gydant peršalimo simptomus. Šiam tikslui naudojami čiobreliai, gebenės, raktažolės, svilarožės ir kiti augalai.
Vienų augalų preparatai gali padėti suskystinti ar lengviau pašalinti sekretą, kitų sudėtyje esančios gleivės gali padengti sudirgusią ryklės gleivinę.
Ar fitoterapija gali pakeisti vaistus?
Kartais augalinis preparatas pats yra registruotas vaistas, tačiau vaistažolių ar augalinių maisto papildų nereikėtų savarankiškai vartoti vietoje gydytojo paskirtų vaistų nuo rimtų ligų.
Ypač pavojinga savavališkai nutraukti gydymą vaistais nuo:
- padidėjusio kraujospūdžio;
- cukrinio diabeto;
- epilepsijos;
- širdies ritmo sutrikimų;
- kraujo krešėjimo sutrikimų;
- depresijos ir kitų psichikos sutrikimų;
- infekcinių ligų;
- onkologinių ligų.
Fitoterapija gali būti papildoma gydymo dalis, tačiau jos vieta priklauso nuo konkrečios ligos ir pasirinkto preparato.
Ar natūralu reiškia saugu?
Ne. Tai vienas svarbiausių mitų apie vaistažoles. Augalai gamina chemines medžiagas, kurios padeda jiems apsisaugoti nuo vabzdžių, mikroorganizmų ir kitų aplinkos veiksnių. Kai kurios šios medžiagos stipriai veikia ir žmogaus organizmą.
Dalis šiuolaikinių vaistų buvo atrasti tyrinėjant augalus. Pavyzdžiui, rusmenėse randama širdį veikiančių glikozidų, o aguonose – stipriai nervų sistemą veikiančių alkaloidų. Taigi augalinė kilmė nėra saugumo garantija.
Vaistažolių ir vaistų sąveika
Vienas svarbiausių fitoterapijos saugumo klausimų yra sąveika su vaistais.
Vaistinio augalo medžiagos gali:
- pagreitinti vaisto skaidymą;
- sulėtinti jo skaidymą;
- sumažinti vaisto koncentraciją kraujyje;
- sustiprinti jo poveikį;
- padidinti nepageidaujamų reakcijų riziką.
Vienas ryškiausių pavyzdžių yra jonažolė. Ji gali suaktyvinti kepenų fermentus ir transportinius baltymus, todėl kai kurių vaistų koncentracija kraujyje sumažėja.
Jonažolė gali sąveikauti su daugybe vaistų, įskaitant kai kuriuos:
- antidepresantus;
- hormoninius kontraceptikus;
- kraujo krešėjimą veikiančius vaistus;
- vaistus po organų transplantacijos;
- antivirusinius vaistus;
- kitus receptinius preparatus.
Todėl gydytojui ir vaistininkui reikėtų pasakyti ne tik apie vartojamus vaistus, bet ir apie vartojamus augalinius preparatus bei maisto papildus.
Ar vaistažolės gali pakenkti kepenims?
Taip. Kai kurie augaliniai preparatai siejami su vaistų ar augalinių produktų sukeltu kepenų pažeidimu. Rizika priklauso nuo konkretaus augalo, dozės, vartojimo trukmės, preparato kokybės ir individualaus žmogaus jautrumo.
Be to, maisto papilduose kartais gali būti ne tik etiketėje nurodytų augalų, bet ir priemaišų ar kitų nepageidaujamų medžiagų. Todėl atsiradus odos ar akių pageltimui, tamsiam šlapimui, neįprastam silpnumui ar stipriam pykinimui vartojant augalinį preparatą reikėtų kreiptis į gydytoją.
Vaistažolės nėštumo metu
Nėštumo metu augalinius preparatus reikėtų vertinti taip pat atsargiai kaip kitus vaistus. Faktas, kad vaistažolių arbata parduodama be recepto, nereiškia, kad jos saugumas nėščiosioms yra įrodytas. Daugelio vaistinių augalų poveikis nėštumo metu nėra pakankamai ištirtas.
Kai kurios augalinės medžiagos gali veikti gimdos raumenis, hormonus ar vaistų apykaitą. Todėl nėštumo ir žindymo laikotarpiu prieš reguliariai vartojant gydomąsias vaistažolių dozes verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Vaistažolės vaikams
Vaikams taip pat negalima tiesiog mažinti suaugusiųjų dozės ir manyti, kad preparatas taps saugus. Vaiko organizmas vaistines medžiagas gali pasisavinti ir skaidyti kitaip nei suaugusiojo.
Ne visi augaliniai preparatai yra ištirti vaikams. Todėl reikėtų laikytis konkretaus preparato amžiaus apribojimų.
Tradicinis vartojimas – ką tai reiškia?
Dažnai ant augalinių preparatų pakuotės galima rasti užrašą „paremta tradiciniu vartojimu“. Tai reiškia, kad preparatas ilgą laiką naudotas konkrečiam tikslui ir jo vartojimas laikomas pagrįstu remiantis ilgamete patirtimi, nors šiuolaikinių klinikinių tyrimų gali būti nepakankamai.
Kaip saugiai vartoti vaistinius augalus?
Prieš vartojant augalinį preparatą verta išsiaiškinti:
- tikslų augalo pavadinimą;
- kuri augalo dalis naudojama;
- kokio tipo preparatas tai yra;
- kokia rekomenduojama dozė;
- kiek laiko jį galima vartoti;
- kokios kontraindikacijos;
- kokie galimi šalutiniai poveikiai;
- ar jis sąveikauja su vartojamais vaistais.
Patikimiau rinktis preparatus, kurių sudėtis aiškiai nurodyta ir kurių gamintojas užtikrina žaliavos kokybės kontrolę. Nežinomos sudėties internete įsigyti žolelių mišiniai gali kelti gerokai daugiau rizikos.
Kada dėl simptomų reikėtų kreiptis į gydytoją?
Fitoterapija labiausiai tinka situacijoms, kai pasirinkto augalinio preparato nauda konkrečiam lengvam sveikatos sutrikimui yra pagrįsta. Tačiau vaistažolės neturėtų atidėti reikalingos diagnostikos.
Į gydytoją reikėtų kreiptis, jeigu:
- simptomai yra stiprūs;
- jie greitai blogėja;
- ilgai nepraeina;
- atsiranda aukšta temperatūra;
- stiprus skausmas;
- dusulys;
- kraujavimas;
- nepaaiškinamas svorio kritimas;
- kiti neįprasti simptomai.
Tokiais atvejais svarbiausia nustatyti simptomų priežastį.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kas yra fitoterapija?
Fitoterapija – vaistinių augalų ir iš jų pagamintų preparatų naudojimas sveikatos sutrikimų profilaktikai ar gydymui. Ji apima tiek tradiciškai vartojamas vaistažoles, tiek standartizuotus ir registruotus augalinius vaistus.
Ar fitoterapija tikrai veikia?
Tai priklauso nuo konkretaus augalo ir ligos. Kai kurių augalinių preparatų veiksmingumas patvirtintas klinikiniais tyrimais, kitų vartojimas pagrįstas daugiausia tradicine patirtimi, o daliai priskiriamas poveikis nėra pakankamai įrodytas.
Ar vaistažolės saugesnės už vaistus?
Nebūtinai. Vaistiniuose augaluose yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali sukelti šalutinį poveikį, alergines reakcijas, kepenų pažeidimą ar sąveikauti su vaistais.
Ar galima kartu vartoti vaistus ir vaistažoles?
Kartais galima, tačiau tai priklauso nuo konkretaus derinio. Kai kurie augalai stipriai veikia vaistų koncentraciją arba poveikį. Todėl vartojant receptinius vaistus apie papildomai vartojamus augalinius preparatus verta pasakyti gydytojui ar vaistininkui.
Kuo skiriasi augalinis vaistas ir maisto papildas?
Augalinis vaistinis preparatas registruojamas kaip vaistas ir jam taikomi vaistams nustatyti kokybės, saugumo bei veiksmingumo arba tradicinio vartojimo pagrįstumo reikalavimai. Maisto papildas yra maisto produktas ir jam netaikomas toks pats vaistų registracijos procesas.
Ar vaistažolių arbata yra vaistas?
Nebūtinai. Ta pati augalinė žaliava gali būti parduodama skirtingais teisiniais statusais. Be to, arbatoje esančių veikliųjų medžiagų kiekis gali gerokai skirtis nuo standartizuoto ekstrakto.
Apibendrinimas
Fitoterapija – tai vaistinių augalų ir iš jų pagamintų preparatų naudojimas sveikatai bei ligų simptomams gydyti. Jos šaknys siekia tūkstančius metų, tačiau šiuolaikinė fitoterapija vis daugiau remiasi augalų cheminės sudėties, farmakologijos ir klinikinio poveikio tyrimais.
Vaistiniai augalai gali turėti realų biologinį poveikį. Kai kurių standartizuotų augalinių preparatų nauda konkrečioms būklėms yra gana gerai ištirta, o kitų vartojimas pagrįstas daugiausia tradicija.
Svarbiausia prisiminti, kad „natūralus“ nėra „visiškai saugus“ sinonimas. Vaistažolės gali sukelti šalutinį poveikį, sąveikauti su vaistais ir kai kuriais atvejais pakenkti sveikatai.
Todėl racionali fitoterapija reiškia ne bet kokių vaistažolių vartojimą, o tinkamai pasirinkto, žinomos sudėties augalinio preparato vartojimą tinkamam žmogui, tinkama doze ir tinkamam sveikatos sutrikimui.
Informacijos šaltiniai
